Facebuke prie skambaus žodžio draugai puikuojasi skaičius - 239.
Suku pelės ratuką “Skype” stebėdamas besikeitaliojančias ikonėles - “online”, “away”, “do not disturb” - jų daug, tačiau neturiu, kam parašyti.
Nekalbu apie tą apgailėtiną “labas, kaip sekas?”, bei itin intelektualius pokalbius apie “orą”.
Speju, jog tai, ką jaučiu dabar yra liūdesys sukeltas vienatvės? Juokinga, jog prisiminiau blog’ą, nors prižadėjau daugiau neberašyti, ir vis tik kvailai viliuosi žodžiais tuštumai manyje suteikti materialų pavidalą tam, kad galėčiau ją pasmaugti.
Keista - kuo toliau, tuo labiau erzina ne pats vienišumas ir žmogiškųjų kontaktų nebuvimas, bet pats faktas, jog man tai trukdo gyventi. Juk, kam ištikrųjų reikalingi žmonės jeigu jie į gyvenimą įneša tik sumaištį, trukdo blaiviai galvoti, matyti.
Rodos, tiek nedaug noriu, tik būti laisvas nuo kitų, laisvas nuo savęs - atsiribojęs ir tolimas, viską matantis, viską jaučiantis. Sėdėti ir šildytis “tiesos” šviesoje, kurios kiti neįžvelgia, per savo apgailėtinas bėdas, juokingus rūpesčius, vaikiškas dramas, sumaištį, kurioje skendi patys ir į kurią mėgina nutempti visus esančius aplink.
Štai ir idėja naujam blogui rašyti. Taip lengva pykti ant kitų, už tai, ko jie nesuprata, tačiau neturiu teisės niršti, jeigu net nebandžiau parodyti jūsų klaidų.
Nežadu daugiau laužyti savo pasižadėjimo ir rašyti šį blog’ą, tačiau jeigu, kas nori toliau skaityti mano rašliavas, nuo šiol mane rasite čia:
Ką gi, praėjo nepilni metai nuo tada, kai pirmą kartą čia parašiau. Atidaviau daug savęs, leidau pažinti taip, kaip nepažįsta niekas, tačiau jaučiu, jog atėjo laikas atsisveikinti.
Kokia pakili ir džiaugsminga buvo pradžia, mėgavausi dėmesiu, jaučiausi įvertintas, pats atsivėrimas savaime buvo didelis dalykas man. Na, o pabaiga… Pabaiga tokia, kaip ir visos, kokios yra buvusios mano gyvenime. Liūdna, tuščia, nyki, vieniša. Taip, gal ir apgailėtina rašyti vien dėl dėmesio, tačiau nebegaliu rašyti tik sau. Pats rašymas tapo dideliu atradimu man, rašysiu ir toliau, tik tiek, jog nebesidalinsiu su niekuo.
Esu didžiai dėkingas tiem, kas komentavo mano įrašus, diskutavo, drąsino mane, kęsdavo mano blogas nuotaikas ir slogius kūrinius. Na, kaip sakoma nėra to blogo, kas neįšeitų į blogą? :) Arba į gerą, o gero tiek, jog daugiau nebereikės gadintis nuotaikos skaitant mano rašliavas. Dėkoju pačiai www.blogas.lt svetainei už galimybę reikšti savo mintis jos erdvėje. Dėkoju ir nebyliems skaitytojams, kurių spėju buvo, o gal dar ir bus, juk blog’as niekur nedings, tai ir sulaukti paklydusių sielų liks galimybė.
Ką galiu žinoti, gal dar kada grįšiu čia. Gal…
Noriu visiem palinkėti įkvėpimo kurti, drąsos būti savimi, na ir… meilės.
Kodėl gi taip sunku atsižadėti, atsisakyti, mesti?.. Galbūt, jog tai yra dalis manęs, tai esu - Aš? Tiek daug beprasmybės aplink, kurioje, tarsi, kiaulė murkdausi paskendęs iki ausų. Matyt, tas bukumas aptraukiantis sąmonę malonia migla savo jaukumu sukelia priklausomybę. Kas atsakys? Na tikrai ne tie, kuriuos ji valdo, iš jų išvis mažiausia reikia tikėtis. Vienintelis mano ramstis šiame gyvenime esu Aš. Gaila, jog taip sunku save tuo įtikinti. Vis kartoju sau, jog svarbu tai, ką turiu, kas esu, kuo būsiu, ką turėsiu… Apgailėtina… Kitų nuomonė… Pfff… Todėl manęs nepalaiko, žemina, smukdo, jog pasiduodu jų piešiamai manęs karikatūrai, leidžiuosi įspraudžiamas į rėmus. Savaime aišku, kur jiems bus malonu būti šalia žmogaus, kuris juos lenkia protu, jeigu šalia jo jauti tik savo bukumą ir nematai progos pasisemti žinių, užaugti… Bet, kam rūpi augti ir rasti atsakymus, kai gali skęsti malonumuose, tuščiuose pokalbiuose, cigarečių dūmuose geriant vyną klubuose, klausant tokios garsios muzikos tam, jog nereikėtų girdėti savo minčių, kurios primena tuščią TV kanalą - tik sniegas ir triukšmas. Slepiame savo tuštumą naujausiuose rūbuose. Slepiuose juose ir Aš. Man gėda prieš save, jog noriu būti toks, kaip visi, o juk galiu tiek daug. Aklas tikėjimas savimi yra ne beprotybės, o genialumo ženklas. Tikėti tuo, kuo tikiu - tai man turi būti svarbiausia. Artėja laikas mano gyvenime, kai turėsiu priimti svarbų sprendimą, kuris nulems, kuo būsiu visą savo likusį gyvenimą. Aštuoni mėnesiai pasiruošti, sukaupti savyje pakankamai jėgų tam, kad galėčiau atsistoti prieš pasaulį, aukštai pakėlęs galvą ir tarti: AŠ IŠSILAISVINAU IŠ JŪSŲ, LAIVĖS, SAVĘS… Nors šis įrašas viso labo daugelio mano minčių kratinys, kuris nėra baigtas, kurį perskaitys tik keli žmonės tačiau, kai rasiu savyje ramybę, užteks keletos žodžių pasakyti TIESAI, kurią žmonės saugos, kaip didžiausią turtą, vienintėlį turtą, kuris ištiesų svarbus ir reikšmingas, visa kita kyla iš jo savaime ir yra jo pasekmė. Palaukit šiek tiek ir Aš jus vesiu tuo keliu.
“Tyla - gera byla.” - kol neatsiduri psichiatrijos ligoninėje, o iš ten kaip žinome visi išeina bilietuku nešini savo rankose. Jaučiuosi velniškai pavargęs ir… nelaimingas? Nemanau, jog išvis nutuokiu, kas tas nelaimingumas yra, ką reikškia tikra netektis. Svarbiausia - nenoriu to sužinoti! Nes numanau, kokia būtų viso to kaina. Aš šiaip plaukioju, kaip šprotas koncervuose tarp savo likimo brolių, kokių pat kaip aš - be galvos. Feeee, nekenčiu žodžio siela, bet ranka neleidžia vadinti savęs psichiniu ligoniu, juk nesėdžiu apsikabinęs rankomis kelius, gerdamas kavą, rukydamas cigarete ir galvodamas apie ją. Mano siela serga, nors neturiu sielos. Tai, ką gydyt tada? Visai neblogai būtų vaikščiot koridoriais įsispyrus į tapkes su chalatu ir ryt vaistus, kurie atbukintų jausmus, na bent tuos, kurie likę. Vėl bėda, negaliu pakęst “durnyno” kvapo: myžalais ir šūdais neša nuo tų, kurių smegenys nebeišneša “užspaust”… Na jie bent jau tikri ligoniai, būčiau ir aš toks, jeigu mano haliucinacijos sugebėtų mane pakęsti, o dabar… Nei žmonės, nei aš pats su savimi galiu susigyventi. Jeigu perskaitei iki šitos vietos, siūlau, kaip specialybę pasirinkti psichologiją, nes kiti metė jau po pirmo sakinio. Butų neblogai įsimest pozityvumo biški į save, bet nežinau, kur “krautuvėlės”. Atsigręžiu į praeitį, pagalvoju kiek daug galėjau padaryti kitaip, bet “šaukštai po pietų”, pažiūriu į ateitį, nieko nematau… O dabar - dabar sėdžiu šitame suknistame fotelyje nuo, kurio jau skauda nugarą, ir gailiuos savęs, kaip man blogai. Ko man Tėvai nedavė vardo - Aiskauda? Niekam neįdomu ir man taip pat… Einu miegot…
Einu tamsia gatve namo. Didelio slėgio natrio lempa šviečia aukštai virš mano galvos skleisdama, šiltos spalvos spektro, šviesą. Žvarbu. Iš kairės papūtęs vėjo gūsis plėšia lapus nuo medžio ir devynios geltonos vasaros plaštakės, dabar mirusiomis akimis, sklendžia žemyn pagautos rudeninio atokvėpio gūsio.
Stengiuosi įsiminti kievieną, savo akimis užfiksuotą, kadrą, pasidžiaugti šia akimirka, kartodamas sau mintyse, jog nieko panašaus dar nesu matęs… Tačiau nieko nejaučiu.
AŠ NIEKO PANAŠAUS JAU NEBEIŠVYSIU. ŠI AKIMIRKA UNIKALI!!! Šį kart pajaučiau tai.
Kiekviena akimirka mėgaukitės, kaip paskutine, nes tokios jūs daugiau neišvysite, ji niekada nebepasikartos, ji yra ČIA ir DABAR.
Tobuli žodžiai pasakyti filme “Snow angels”: „Yesterday is history, tomorrow is mistery, today is a gift. That’s why they call it a present.”
Tiek daug žmonių, tačiau tiek mažai žmogiškumo juose. Juokas ima, kai pagalvoju, jog visą šį laiką mūvėjau kaukes ir slėpiausi. Nuo ko? Tų, kurie taip garsiai šaukia apie save, savo nuostabiąją pusę, kurios nėra.
Eilinė šudino produkto reklama, kuris nepasiteisina, kai jį išmėgini… Metų brand’as - “nuoširdumas”, idealiai išsiuvinėtas, baltais dantukais šviečiančiose, šypsenose, slepia empatijos stokojančias asmenybes. Aš bent jau niekada niekam nemelavau, jog esu nuoširdus. Atvirkščiai, mėgindavau įspėti, jog manyje daug tamsos.
Aišku ne kartą skelbiau, koks esu nelaimingas. Gal čia mano arkliukas, kuris padeda laimėti šachmatų partijas viena po kitos? Gal mėgaujuosi skausmu, kurį man suteikia toks gyvenimas, kad ir kaip tai būtų iškrypėliškai nesveika, šildausi prie vienišos širdies laužo, stebėdamas, kaip mano akyse žaidžia liepsnos atšvaitai.
Nieko neduodu kitiems, bet ir pats neimu. Suprantama kartais pamėginu užmegzti ryšį su žmonėmis, jog eilinį sykį įsitikinčiau - “atėjome į šį gyvenimą vieni, vieni jį ir paliksime”. Visada atrodė, jog mes skirtingi ir unikalūs, tačiau kaskart susipažinęs su nauju žmogumi suprantu - klydau. Kokie kiti riboti ir panašūs. Kopijos su “unikaliais defektais”. Neturintys, ko pasiūlyti - tik mėsą, kurią labiau apsimoka įsigyti parduotuvėse, nei eikvoti savo energija tam, kuris jos nevertas.
Gailestį sau, jog esu toks, nustelbia džiaugsmas, jog ESU TOKS. Pergalė prieš melą, kurį lyg smėlį išplaunu iš savų akių, yra didžiausias mano pasiekimas. Nėra tiesos, tik daugybė jos interpretacijų, tačiau aš jas kuriu arčiausiai jos.
“Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs - jis nuo jų ginasi.” - F. Nyčė
Nebegalima gyventi galvoje - reikia rinktis realų pasaulį.
Labai lengva paklysti iliuzijose, juk ten visasda viskas baigiasi taip, kaip to nori. Net jei nesiseka galima kartoti tą pačią sceną milijonus kartų, kol viskas bus idealu.
Reikia nustoti trokšti negalimų dalykų. Svajos nesipildo, todėl jos ir vadinamos svajomis.
“Nužudyk” idealus ir troškimus. Gyvenimas ne filmas - laimingų pabaigų nebūna!?.
Ideali meilė neegzistuoja. Ar egzistuoja neideali meilė? Tikėtina, tačiau yra daug bet…
Kaip pasitikėti žmogumi žinant jo prigimtį išduoti? Sunku… Galbūt net neįmanoma…
